O. Koršunovo “Išvarymą” žiūrėti nemalonu, bet būtina

Žiemos švenčių atostogos leido ilgiau pabūti Lietuvoje ir susipažinti su kultūrinio gyvenimo naujienomis. Viena jų palietė ypač stipriai – tai naujasis Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“. Kiek teko skaityti ir girdėti atsiliepimus, spektaklis jau įgavo „prieštaringai vertinamo“ kūrinio etiketę. Iš tiesų apsilankymas jame, sukelia prieštaringus jausmus.

Pradžioje labai nemalonu girdėti rusiškus keiksmažodžius – tai tiesiog glumina ir kelia nepasitenkinimą, kad net teatro scena yra teršiama tokiomis vulgariomis „šiukšlėmis“. Tačiau pažiūrėjus visą 5 valandas menininkų perteikiamą istoriją, surandi pateisinimą tokiai meninės išraiškos formai.

„Išvarymas“ atskleidžia emigracijos REALYBĘ. Realybę, kurios nematome iš savo kabinetų ar svetainių, kurios jokiu būdu netapatiname su išvykusių artimųjų ar savo vaikų realybe, bet kuri neabejotinai egzistuoja, gniuždydama jaunus žmones, laužydama likimus ir mūsų šalies ateitį.

Primygtinai rekomenduoju šį spektaklį pažiūrėti visiems, kurie savo sprendimais gali prisidėti stabdant šiandieninę, neregėto masto emigracijos bangą.

O. Koršunovas emigracijos žalą perteikia šokiruodamas, paryškindamas spalvas, bet neabejotinai, perteikia daugelio iš Lietuvos išvykusių jaunų žmonių buitį ir būtį, o svarbiausią negatyvų POKYTĮ, kurį gali sukelti emigravimas.

Labai skaudu suprasti, kad daugelio išvykusių žmonių mes niekada nesusigrąžinsime, o sugrįžtančius dažnai sutiksime jau visiškai pasikeitusius, sugniuždytus ir nusivylusius.